Joninės arba Rasos – svarbiausia lietuvių liaudies vasaros šventė. Dauguma šios šventės papročių siejami su žemdirbyste ir gyvulininkyste. Itin svarbu buvo apsaugoti derlių nuo stichinių nelaimių, piktųjų dvasių, raganų, nes vidurvasaryje dažnos sausros, krušos, liūtys ir perkūnijos. Dėl šių priežasčių per Jonines lankomi javai, deginami laužai, renkami pievų žolynai, t. y. kupoliaujama.
Senovėje lietuviai šią dieną minėdavo kaip vasaros saulėgrįžos šventę – Kupoles, kai metuose Šiaurės pusrutulyje diena būna ilgiausia, o naktis – trumpiausia. Įsigalėjus krikščionybei, šventė sutapatinta su šv. Jono Krikštytojo vardu ir pradėta vadinti Joninėmis. Šis laikas magiškas ir ypatingas, apipintas apeigomis, papročiais ir tradicijomis. Įvairiuose Lietuvos kampeliuose žmonės linksminasi, degina laužus, skina Kupolę, pina vainikus ir leidžia juos upėmis, visur skamba muzika, dainuojamos dainos. Trumpiausią metų naktį kiekviename mieste ir kaime buvo uždegti laužai, skambėjo muzika ir liaudies dainos. Merginos pynė vainikus, leido juos upėmis ir ieškojo paparčio žiedo. Laibgalių kaime ši šventė sukvietė sporto aistruolius, kurie dalyvavo rungtyse, buvo pasveikinti Jonai, Janinos, muzikinę programą atliko Laibgalių jaunimas ( Karolina Ragauskienė, Austėja Kepenytė, Elžbieta Kepenytė, Loreta Dručkutė, Žanas Čelkis), susirinkusieji šoko prie laužo ir linksminosi gegužinėje iki vidurnakčio.
Fotografijos:
